Neparašyti tekstai

Sakoma, kad menas – penas akims. Jis sukelia tam tikrus jausmus, kuriuos sunku apsakyti žodžiais. Žiūri ir jauti kaip tavo kiekviena galūnė dilgčioja. Tavo viduje sąmyšis, galvoje taip pat. Tūkstančiai jausmų sukyla. Ir visus šiuos jausmus sukelia meno kūrinys. Galbūt tai piešinys ant drobės, o gal skulptūra. Bet visa tai yra sukurta gležnomis žmogaus rankomis. Tai vertinama tūkstančiais, ar milijonais eurų. Bet mano menas yra neįvertinamas, jis neparduodamas. Tikriausiai jus sudomino, kas man yra menas? Kas man sukelia šiuos jausmus? Kodėl jis yra neįvertinamas? Galiu atsakyti net ilgai negalvodama. Tai gamta. Gamta yra mano meno kūrinys. Patys šilčiausi jausmai man sukyla besižvalgant aplink save. Visa tai – vienas didelis, mišrus meno kūrinys, kurį ne kiekvienas pastebi. Jie nepakelia galvos keliaudami ilgu, pilkų plytelių takeliu. Jie to nemato. Žmones užvaldė virtualus pasaulis. Jie yra jo vergai... O realus pasaulis tvyrantis aplink juos, neturėdamas balso, klykia jiems: – Atmerk...

Žaliame ir plačiame miške auga daug įvairiausių medžių: uosių, liepų, ąžuolų ir kitų nuostabių kūrinių. Jie ne vieni – jie turi draugų. Geriausi draugai – vėjas ir lietus. Kai pradeda lyti, medžiai labai džiaugiasi, nes lietus juos palaisto ir visada nuprausia ne šiaip sau, bet tam, kad jie augtų dar didesni nei yra dabar ir džiugintų mus savo grožiu. Pučia vėjas. Vėjas visada žaidžia su medžiais, kad jiems būtų linksma. Jie kartu šoka – pučiant vėjui kedenami jų plaukai, kuriuos žmonės paprastai vadina lapais. Jie neišskiriami draugai. Medžiai vėjo ir lietaus dėka mus džiugins dar ilgai ilgai.    Klaudija A udickaitė,  P asvalio Petro Vileišio gimnazija, 2b klasė

Tą vakarą aš stovėjau laukuose grūdų. Užuodžiau juos bei jų nuostabų, saldų kvapą. Man buvo taip gera ir jauku, kad net norėjau pasilikti čia visą gyvenimą – paskęsti mintyse, laukų grožyje... Jų  auksinė spalva man lyginosi su saule ir po beribiu dangumi skrendančiomis bitėmis. Būtent visa tai man priminė nuostabią šios vasaros pradžią: šiluma, gėris, meilė ir aš pati grūduose, džiaugiuosi  šiais tobulais gamtos sukurtais dalykais. Aš per juos brendu lyg plaukdama jūroje. Tik skirtumas toks, kad juose galiu rasti pabaigą, nepaklysti – nuolat klajoti.  Klaudija A udickaitė,  P asvalio Petro Vileišio gimnazija, 2b klasė

  Begemotas zoologijos sode Liūdnas begemotas esu. Jaučiuosi toks, kai neturiu aš laisvės... Namų... Draugų... Gal aš paklydau nuo visų savo draugų, šeimos? Esu dabar aš vienas ir klausausi liūdnos dainos. Žiūriu, kaip leidžiasi saulė, bet visko nematau. Matau jos tik trupinėlį pro savo geležinį langą... Kodėl atrodo, kad vilkai laimingesni už mane? Nes turi jie laisvę gyventi – sakau tai tik sau. Visi nuolat žiūri į mane lyg būčiau toks vienas pasaulyje, bet taip nėra... Aptvertas aš metaline tvora. Karštis vis kepina mane, mano odą. Norėčiau lėkti ir pabėgti nuo visų, bet manęs niekas neleis... Kalėjimas šis nepaleis... Klaudija A udickaitė,  P asvalio Petro Vileišio gimnazija, 2b klasė

Mano rauda Ši naktis man pati baisiausia iš tų, kurios kažkada buvo... Žiema – ji labai tamsi ir šalta. Tas šaltis lyg persmeigia mano širdį. Tačiau šiuo metu man neturėtų būti šalta, bet širdis jau nebe supranta ką daryti. Aš dabar esu nerami ir pasimetusi, nes man baugu. Girdžiu balsus, kurie čirškia lyg gyvatės bei šiurpius aidus – jie neduoda ramybės. Dabar atrodo lyg sustojo laikas... Tikriausiai todėl, nes žinau, kad tuoj jis tikrai sustos. Noriu ištarti žodį, bet nemoku, o ir atrodo lyg balso stygos, kurių net nėra... Jos vis tiek plyšta. Negaliu šaukti, bėgti, gelbėtis... Gal nieko ir negalėjau niekada? Dabar tiesiog norėčiau būti išgirsta ir pastebėta, kad kažkas man padėtų. Skauda širdį. Tyliai verkiu. Jaučiu, kad tuoj nebeturėsiu nieko – nebebus ir manęs. Mintyse aš bandau šauktis pagalbos, bet niekas manęs negirdi tik aš. Tik pati aš save girdžiu. Niekas taip ir  neišgirdo ir likau pati viena. Aš visiems tik paprasta pušis, bet verkiu ugnies liepsnose... Klaudija A udic...

Ji ėjo ilgą kelią – jis toks tolimas ir beribis. Ji bėgo labai skubėdama, kad spėtų grįžti iki saulėlydžio pas savo vaikus. Buvo kelis kartus ir paklydusi, bet vis tiek nepasidavė. Bėgdama ji dainavo dainas, buvo paskendusi svajonėse... Lijo lietus, kuris maišėsi su jos ašaromis ir per kūną tekančiu prakaitu. Ašaros teka iš laimės. Ji beveik nebemato kur eina – bėga ten kur jaučia jos širdis. Tokia laiminga ir skrieja lyg paukštis. Jau visai nebetoli savo tikslo – namų. Pasiilgusi šeimos po ilgos kelionės ji tiesiog spindi iš laimės, verkia ir atrodo lyg lietus visą tai tyliai nuplauna. Leidžiasi raudona saulė. Lietus nustojo – viskas nurimo. O kažkas visai netyčia paskutinę minutę nutraukė jos didelę laimę ir gyvybę vien tik užmindamas ant jos... Tačiau nei nežinodamas, kad taip pasielgė...  Bet ji paliko savo mažą pėdsaką. Tyloje. Paliko. Kaip greitai gęsta skruzdėlės maža gyvybė... Klaudija Audickaitė, P asvalio Petro Vileišio gimnazija, 2b klasė

Ji miršta ir jai labai sunku. Nebegali pajudėti net pučiant vėjui – nebejaučia šilumos ir nebegirdi... Ji buvo tokia graži ir spindėjo iš tolo, bet dabar beveik jos nebematau. Kiekvieną dieną džiugindavo mane savo plaukais, kurie tiesiog švytėjo. Ji jau nebe tokia stipri – ji silpna. Jaučiasi palūžusi. Po truputį matau, kaip tamsėja jos plaukai, kurie buvo gelsvi, o dabar tamsūs. Net saulei pašvietus neberegiu jos šypsenos. Jau nebegirdžiu jos verkimo... Mirė gėlė ir liūdi gamta... Jos nebėra. Klaudija Audickaitė, P asvalio Petro Vileišio gimnazija, 2b klasė

Tamsa – joje lyg jauku ir šiek tiek baugu. Nematau bėdų, kurios yra be kančių, kurias aš jaučiu. Aš lyg aklas. Einu lėtai naktį vienas gatve, kurioje nėra jokio žmogaus – draugo. Noriu kažką susitikti, bet deja... Deja, aš nieko nematau. Jeigu ir eina žmogus – jis manęs tiesiog nepastebi. Tada jaučiuosi liūdnas, atstumtas ir niekam nereikalingas. Tik dieną šviečiant saulei esu matomas, bet tik tiems kas nori mane matyti – daugelis manęs bijo, kai dažnai būnu kartu... Tikiuosi aš kažkam rūpiu... Šešėlis aš vardu. Klaudija Audickaitė, P asvalio Petro Vileišio gimnazija, 2b klasė

Vasarą, kai mano plaukai vėl pajus šiltą, švelnų ir nerūpestingą vėją, numesiu plaukų gumytę toli. Tegul plaukų sruogos ir vėjas liečiasi, tarsi įsimylėjėliai liečiasi rankomis. Kai mano oda vėl pajus saulę, jos bučinius, šiltus ir pilnus visko, kas telpa į vieną per daug nuvalkiotą žodį „meilė“, užsivilksiu suknelę. Tą pačią suknelę, kuri tegul primins tai, ką turėjau, turiu ir turėsiu. Atsisėsiu ant žemės ten, kur kojos taip tvirtai prieš sekundę stovėjo. Užsimerksiu. Tegul niekas nedrįsta trukdyti. Noriu pasinerti ten, kur žmogui ne vieta. Noriu pasinerti ten, kur gali užuosti žolės kvapą – ne nupjautos, nes žolę nupjauna žmogus, o tos žolės kvapą, kuri auga, niekieno netrukdoma ir neliečiama. Noriu išjausti kiekvieną garsą, sklindantį iš paukščių, kurie nejaučia ribų ten, kur nelemta nejausti ribų žmogui, – danguje. Gamtos giesmininkai giedos, tarsi manęs čia ir nebūtų. Jiems nesvarbu, ar jų klausosi, ar ne, jie gieda ne dėl žmonių dėmesio, jie to iš žmonių net nenori sulaukti. Nor...

Iki giliausių gelmių pažįstama vieta. Šimtus rytų ir naktų matytos kambario sienos su tais pačiais prieš dešimt metų klijuotais plakatais, kurių tiesiog nesinori nuplėšti, nes... tiesiog tegul būna. Lova, ant kurios praleidi šimtus naktų ir rytų. Nesvarbu, ar tos naktys pilnos sapnų, ar persmelktos nemigos. Nesvarbu, ar tie rytai kupini įkvėpimo, ar noro pagulėti kuo ilgiau. Tas pats veidrodis, prieš kurį stovi ryte, kai taip įnirtingai spintoje ieškai ką apsirengti, o ypač jei rytas ypatingas ir žinai, kad būtent šiandien reikia atrodyti ne taip, kaip visada, bet geriausiai, nei kada atrodei. Tas pats veidrodis, prieš kurį stovi vėlai vakare arba naktį, kai reikia pašalinti akių tušo likučius nuo blakstienų ar tiesiog išsišukuoti plaukus. O gal tiesiog stovi ir bandai suprasti, kas ką tik įvyko, ar tiesiog, žiūrėdama į savo atvaizdą, įžvelgti ir pamatyti tave. Megztinis, kurį šią akimirką dėvi. Jauti sesers meilę – ji šį megztinį ką tik prieš dieną pabaigė megzti. Žvilgsnis užstringa ...

Na, taip, kartais tiesiog supranti, kad naktį nemiegosi... Kartais supranti, kad prieš akis nusimato bemiegė naktis. Kartais supranti, kad būtent šią naktį praleisi be sapno. Ši naktis pati išsirinko būti be miego ir sapno draugijos. Miegą ir sapną atstos mintys, prisiminimai. Šiai nakčiai reiks viso liūdesio, kuri jautei ar dar jausi. Taip pat džiaugsmo, kurio buvai pilnas pats ir jį dalinai netaupydamas visiems, kuriems jo reikėjo ir ne. Bemiegei, iškamuotai nemigos nakčiai prireiks ašarų, kurios bus tarsi mišinys liūdesio ir džiaugsmo. Liūdesys keis džiaugsmą, o džiaugsmas keis liūdesį. Visa tai tęsis nei ilgai, nei trumpai. Iki kol suskambės žadintuvas, kviesdamas grįžti į tikrovę, o gal iki kol langą palies pirmas saulės spindulys. Jausdamas, kad ne liūdesys pakeitė džiaugsmą, o šviesa pakeitė tamsą, įvyks didelis stebuklas – auš rytas. Vaida Bubrevičiūtė, Pasvalio Petro Vileišio gimnazija, 3c klasė

Rytas Netrukus vėl pajusiu prasiskverbiančia šviesa pro savo kambario langą, kuris nukreipia mano žvilgsnį į rytų pusę. Saulė vėl patekės. Vėl įvyks šis stebuklas. Tas tyras nepaliestas ryto stebuklas. Man ir vėl bus suteikta galimybė tai išgyventi. Ir štai nauja diena, naujos galimybės. Vėl rytui būsiu dėkinga už šią galimybę viską patirti iš naujo. Vėl galėsiu rinktis ar pasinaudoti man šia suteikta teisė, o gal pasirinksiu tai praleist iki kito ryto, kada vėl viskas prasidės iš naujo. O galbūt šis rytas tebūnie užpildytas ne mano pasirinkimais, svarstymais ar mintimis, o pripildytas ryto stebuklo. Tebūnie šiam rytui leisiu būt svarbesniam už tai, kas susiję su manim. Dabar jo laikas. Vaida Bubrevičiūtė, Pasvalio Petro Vileišio gimnazija, 3c klasė

Apie debesis Važiuojant miesto autobusu, kažkur tarp stotelių, netyčia nugirdau man visiškai nereikšmingą anūkės ir močiutės pokalbį. – Močiutė, ar debesys valgomi? Ir tada mano pačios akys nuklydo link dangaus, link debesų, link saulės. Kiek mums daug reiškia dangus... Kai mylim, naktimis skaičiuojam žvaigždės, na, tam nebūtinai reikia įsimylėti, bet įsimylėjus naktys įgauna kitas prasmes, ir žvaigždės tampa kitokiomis... Dangumi, nardydami tarp debesų, skrendam į kitas šalis... Danguje ieškom žmonių, kurie jau išėjo, kad galėtume su jais pasikalbėti. Nerandam, bet kalbamės, nes žinom, kad jie ten, tai jaučiam. Į dangų krypsta siela. O kartais užsimerkę mėgaujamės saulės šviesa. – Ne, debesys nevalgomi... Vaida Bubrevičiūtė, Pasvalio Petro Vileišio gimnazija, 3c klasė

Padovanosiu tau viską, ko tik norėsi. Negalvosiu, ar galiu tai padaryti, ar ne. Man svarbiausia tik tai, ką galiu tau duoti. Visų pirma tu. Po to galbūt aš, o gal ir ne, nes tu užimi visas eiles mano galvoje, mano asmenybėje. Atrodo, kad kai tavęs nebuvo, buvo atskiri fragmentai, o dabar viskas susijungė į vieną visumą, kuri nešioja tavo vardą. Kartais virsti kitu vardu, kitu jausmu. Kartais pykstu, nes visada tik tu. Nes nebežinau kito jausmo, kito prisilietimo, kito žodžio. Kartais viskas pasikeičia tik tavo dėka. Tik tavo vardą taria mano lūpos, kai tavęs reikia, kai reikia tavo apgynimo nuo šio pasaulio. Tik dėl tavęs apima jausmas, kad galiu pasiekti visas viršūnes, tapti tokia, kokia giliausiuose gelmėse noriu. Tik tu tas gelmes pažįsti. Tik tu padedi atmerkus akis patikėti visomis tiesomis. Kaip tau už tai galiu nedovanoti visko? Noriu tik vienos dovanos iš tavęs. To paties ir daugiau. Pasvalio Petro Vileišio gimnazija, 3c klasė

Gal tai mane tik ir laiko. Neleidžia taip lengvai paleisti. Neleidžia to išsižadėti. Bet leidžia ieškoti toliau, nert giliau už galimybių ribų.  Tai tarsi bangos, kurios niekada nenurimsta, neša tolyn. Tai tarsi saulė, į kurią nelemta, negalimažiūrėti ilgai, nes akys jaus pasekmes. O gal jau mano akys jas jaučia, tik to iki galo nesuprantu? Tai mažos ir skirtingos detalės, kurios savarankiškai geba susijungti į vieną visumą. Tai įvykiai, kurių neįmanoma paaiškinti, nors protas reikalauja išgirsti išsamų paaiškinimą su visomis detalėmis. Tai stebuklas, kuris įvyko, ir dėl to įvykio niekas nenori girdėti kažkokių paaiškinimų, išvadų, nes tai ir sugadintų šį įvykį. Tai tarsi paslaptis, išgirsta tikrai ne iš paprasto žmogaus, nes tokia paslaptimi tarsi kažkas gundo pasidalinti, bet tai tarsi paslaptis, kuria nusprendė pasidalinti brolis. Tos paslapties neįmanoma išduoti, nes tai per daug šventa. Tai tarsi vienas žodis po kito, viena mintis link kitos minties... Tai tarsi be pradžios ir...

Tie medžiai mane visada gąsdina... Sėdžiu kambaryje ir girdžiu, kaip medžiai rėkia – atrodo lyg tai tik man. Tačiau dabar einu viena. Tamsi ir nejauki tyla. Miške taip baugu, bet vis tiek einu. Žiūriu į medžius – tie medžiai lyg kokie baubai. Įsižiūrėjus matau jų veidus. Visi tokie skirtingi. Vienas medis man primena velnią – jo šakos augančios į viršų lyg ragai ir beveik siekia dangų. Jų tiek daug kiek ir mūsų – žmonių. Mane nupurtė šaltis...O kas jeigu medžiai yra taip pat gyvi? Ir jie gąsdina mus – žmones? Naktį neleidžia mums užmigti su savo nuolatine giesme, kuri primena švilpiančią giltinę. Bet juk mes patys tos giltinės, kurios skriaudžia medžius – gal tai jų kerštas mums? Nutilau. Tai jų apgalvotas keršto planas. Pasvalio Petro Vileišio gimnazija, 2b klasė

Einu tais pačiais takais, kuriais ėjai tu. Važiuoju tais pačiais keliais, kuriais važiavai. Bandau įžvelgt tai, ką matė ir mato tavo akys. Bandau pajaust, ką jautė ir vis dar galbūt jaučia tavo širdis. Norėčiau, jog suprastum, ką reiškia eiti ir matyti praeitį. Matyti ir išgyventi viską iš naujo. Tą pačią vietą matyti, kaip ji atrodo nuo žiemos iki vasaros, nuo rudens iki pavasario. Per tą pačią sekundės dalį išgyventi viską, kas susideda į kelis šimtus dienų su keliomis dešimtimis. Man atrodo, kad tu jauti ir geriau tai žinai už mane, tik, kaip visada, parodai tai ne žodžiais. Kažin, ar bandei susimąstyti, kiek prisiminimų gali tilpti į vieną kilometrą kelio, kurį taip gerai žinai? Išduosiu paslaptį: aš irgi ne, nes to nežinojau, apie tai negalvojau, kol nepajaučiau. Kol visos sielos nepersmelkė jausmas. Keista matyti tai, ką tu matai kasdien, to nesuvokdamas. Keista čia būti, kai tavęs nėra. Tai be tavęs man ne vieta. Tas jausmas, kurį jaučiu atsisukusi ir neradusi tavęs, ne tai, ką ...

Tyla. Aš stoviu basa ir mano siela nuoga. Ryto migla apramina mane. Rūkas leidžia man jaustis taip, lyg būčiau debesyse. Taip pilka, tolumoje vos kažką matau. Aš basa ir mano kojos jau pamėlynavusios nuo šalčio. Šlapia žolė ir ant jos užsidėjusi ryto rasa  –  ji truputį apiprausia mano gležnas pėdas. Einu tiesiai lyg plaukdama bangomis  –  aš jaučiu, kad jos mane neša į vieną pusę ir į kitą. Lėtai. Su džiaugsmu ir pasitikėjimu nuraminu save  –  esu laiminga. Pasvalio Petro Vileišio gimnazija, 2b klasė

Rytas nušvinta saulės spinduliais  –  nauja diena prasidėjo. Nauja diena įveikti visus užsibrėžtus tikslus ir iškeltus uždavinius. Tai tarsi naujai atverstas lapas, kuris yra išskirtinis ir kurį gali pats naujai sukurti. Nepaprastai svarbu savo rytą pradėti teigiamai  –  atsikelti ir daryti tą, kas tave motyvuoja, kadangi rytas daro didelę įtaką likusiai mūsų dienos eigai. Biržų „Saulės“ gimnazija, 3a klasė

Pirmasis saulės spindulys pasiekia medžio viršūnę. Pažadinti paukščiai pradeda savo giesmę. Bunda gamta, o kartu su ja – visas žmonių pasaulis. Kyla iš lovų, eina į darbą jauni ir pagyvenę. Laikas pradėti dar vieną gyvenimo dieną, tik niekas nežino, kaip ji baigsis. Tolumoje jau matosi tamsūs kaip naktis debesys. Biržų „Saulės“ gimnazija