Vaida Bubrevičiūtė

Iki giliausių gelmių pažįstama vieta.

Šimtus rytų ir naktų matytos kambario sienos su tais pačiais prieš dešimt metų klijuotais plakatais, kurių tiesiog nesinori nuplėšti, nes... tiesiog tegul būna.

Lova, ant kurios praleidi šimtus naktų ir rytų. Nesvarbu, ar tos naktys pilnos sapnų, ar persmelktos nemigos. Nesvarbu, ar tie rytai kupini įkvėpimo, ar noro pagulėti kuo ilgiau.

Tas pats veidrodis, prieš kurį stovi ryte, kai taip įnirtingai spintoje ieškai ką apsirengti, o ypač jei rytas ypatingas ir žinai, kad būtent šiandien reikia atrodyti ne taip, kaip visada, bet geriausiai, nei kada atrodei. Tas pats veidrodis, prieš kurį stovi vėlai vakare arba naktį, kai reikia pašalinti akių tušo likučius nuo blakstienų ar tiesiog išsišukuoti plaukus. O gal tiesiog stovi ir bandai suprasti, kas ką tik įvyko, ar tiesiog, žiūrėdama į savo atvaizdą, įžvelgti ir pamatyti tave.

Megztinis, kurį šią akimirką dėvi. Jauti sesers meilę – ji šį megztinį ką tik prieš dieną pabaigė megzti.

Žvilgsnis užstringa prie galvos atvaizdo. Galva, kurioje telpa tiek daug... Kurioje girdi dainų žodžius... „Kaip gera negirdėt tavęs...“ O kitą sekundę: „Todėl šiąnakt grįžtu, / Kad apkabinčiau tave...“ Girdi įvairiausius sakinius, žodžius, sąskambius, prisimeni datas...

Žvelgi į save kaip į visumą. Tai kūnas, tai visuma, kuri jaučia šilumą ir šaltį, myli ir nekenčia, džiaugiasi ir liūdi. Reaguoja į prisilietimus ir juos prisimena.

Visa tai susideda į žmogų.

Vaida Bubrevičiūtė, Pasvalio Petro Vileišio gimnazija, 3c klasė