Neparašyti tekstai

 Laukimas Puodelis kavos – jis sušildė mane Šaltą sausio vakarą jaučiausi lyg sapne Sėdėjau ir skaičiau žurnalą Ant suolo stotyje Ir laukiau aš kelionės speige... Pučia vėjas, labai noriu namo Snaigės skrenda man į plaukus Nušalo man viena ranka Nejaučiu aš ir kojų, Kai grįšiu namo Jau bus tamsu, nyku... Klaudija A udickaitė,  P asvalio Petro Vileišio gimnazija, 2b klasė

Rugsėjį Stiklinėm akim žiūri į mane – lyg į rudenį. Dūžta tavo vitražai – juos persmeigia obuoliais kvepianti tyla. Pauostyk. Pamatyk: nuo medžių pečių žemyn šoka lapai ir voverės, iš rankų krinta kauptukas ir uogų pintinė. Vis dar jaučiu plaukuose gėlę, kurią man įpynei paskutinę vasaros dieną. Giedrė Rapševičiūtė, Pasvalio Petro Vileišio gimnazija, 4d klasė

Tulpės Raudonu lūpdažiu Pavasarinės tulpės dažosi, Balkšvoj paletėj pametusios Pieštuką seną... Gelsvas sruogas jos įpina Į rausvus plaukus, O naują suknią žalsvą Siuvo joms „Dior“. Žalias apyrankes suvėrė Rasos, nukritusios Į pievą iš aušros. Batų lakas varva Medumi saldžiu Nuo bitės lūpos. Kiek pastangų Dėl damos nematytos! Giedrė Rapševičiūtė, Pasvalio Petro Vileišio gimnazija, 4d klasė

Poezija Prisėsk arčiau Ilgesniam pokalbiui. Su rugpjūčiu. Sužinosi, kaip lengvai Gandrai palieka Šiltus savo lizdus Ant betoninio stulpo, Kaip naktį sušalęs vėjas Kutena pievoje šluotas, Ragauja užsilikusias Žiedadulkes, Karčias ir rafinuotas. Matyk gamtos pasaulį Ir svajok... Tebūnie čia tavo patalai, Medus ir skaniausi vaisiai. Medis užrašys tavo laiką, Po šiuo dangum žydru praleistą. Giedrė Rapševičiūtė, Pasvalio Petro Vileišio gimnazija, 4d klasė

Paliktas šuo Aš pasiklydau, pavargau nuo skausmo - nebeturiu namų, kurie man buvo amžini. Aš lyg jūreivis, nematantis savojo uosto, kuris paklydo jūros vidury. Tu palikai mane pririštą prie laukų - aš taip verkiau ir neturėjau išeities. Nebežinau aš kelio, kuris nuvestų pas tave. Aš pasimetęs šuo neturintis vilties. Klaudija Audickaitė, P asvalio Petro Vileišio gimnazija, 2b klasė

Paimk saujelę žvaigždžių – Iš jų sukurk vieną didelę, Kad galėtume tilpti Tik tu ir aš - - - - - Dabar mes atitolę Vienas nuo kito Per keletą žingsnių – Į kairę ir į dešinę – Lyg pavasario dulkės, Šluojamos nuo šaligatvio. Toje žvaigždėje, Kurią tu sukursi, Vis tiek toks laikas ateis, Kai pavers mus Gyvenimas dulkėmis Ir vėjas stiprus Išpustys po Visatą. Pasvalio Petro Vileišio gimnazija, 4d klasė

Lapai, lapai... Jie valandą deginasi Ant mano stalo. Svyla po staline lempa Ir įgauna turkišką įdegį. Raidės tampa anglimis. Ir sudega - - - - - - - - Lapas – sniego baltumo. Ant jo parašau Kelis ornamentus. Raidės – apgamai – Padaro lapą originalų. Kaip ir žmones... Pasvalio Petro Vileišio gimnazija, 4d klasė

Ar pamatysi mane tu Šiuose vasario pusnyse?  Žėrinčios snaigės Spindės delnuose...  Jis  pamiršo savo dainą,  Kurią kasnakt dainuoja, kai išgirsta speigą.  Į tas duris pabeldęs šaltis -  Jį jaučia ir obels širdis.  Užpustė būdą šuns ir mano kojas Jau šąla kaulai ir pamėlę pirštai Dabar ir aš jaučiuos lyg obelis Plaka šalta laukinio šuns širdis... Pasvalio Petro Vileišio gimnazija, 2b klasė

Jam užtenka tik vėjo Tik tylos, kuri tyli Lietaus, kuris verkia Ir saulės – ji nuostabi Lyg kabantį augalą Nuo debesų nuskynė Palaistė ir mylėjo Jis nuostabiai teka ir tyli Buvo mylėtas ir glostomas, Bet paskui jau tapo pamirštas Kas buvo taip jį nuskriaudęs? Ar vėjas ar ryto migla?  Kodėl jis jau pasruvo lyg aguonų laukas?  Lyg raudona spalva teka saulė lėtai... Nudažytas liūdnai dangus panoro,  Kad tai netruktų amžinai. Pasvalio Petro Vileišio gimnazija, 2b klasė

Aš tik šešėlio persona Graudžių dainų svajonėse Pabėgau nuo jų Aš savo klajonėse Rytas ir svajonės Šešėlių miesto grožis Judu lyg ryto rūkas Pienių laukuose Pabegau aš  nuo bėdų Lyg upė sraunioji Manoji širdie didžioji Kur gi tu ten lakioji? Nors jau kaulai užšalę Tyla jau jauki pasidarė Be graudžių minčių Aš tampu jau kitu... Pasvalio Petro Vileišio gimnazija, 2b klasė

Tyloje aš ir pati nutilau  Ir pro uždarą langą vis žiūrėjau Buvo ruduo ir taip smarkiai lijo Buvo didelė vėtra ir man ašaros krito Tačiau tada aš supratau, Kad gėlės nors ir lyjant lietui žydi, Kad, kai jis lyja būna jos laimingos Ir visą dieną tyliai, mielai šypsos. Aš stoviu lauke – lyja lietus Ir tamsoje šaukiu aš tavo vardą  Žinau, kad neišgirsi tu manęs, Bet mano akyse stovi ašara... O širdyje man taip sunku Po žibintais savo šešėlį regiu Gal šešėlis už manęs tai tu? Aš drebėdama nuo šalčio nerimstu Grįžau į vidų, bet tavęs ir neradau Aš permirkau visa lyg koks peršlapęs skėtis Visa drebėdama aš vis tik nuliūdau Ir vėl prie lango tyloje sėdėjau... Pasvalio Petro Vileišio gimnazija, 2b klasė

Kas kartą žengiu į nežinią aš vėliai Ir vėl bandau iškvosti ryto tylą paslaptingą Pajusti ilgesingą Tavo būtį žemėj Išgirsti alsavimą viltingą.   Kas kartą žengiu į nežinią aš vėliai Ir vėl matau prasmingą Tavo šypsnį, saulės Bandau sugerti tyro oro gūsį Skaičiuoti laiką smėlio smilčių.   Kas kartą žengiu į nežinią aš vėliai Ir vėl skubu priglusti lūpomis iš sapno Išginti mintis sraunias iš užmaršties keistos Sugrįžti siela ūkanų nakties audroj.  

Vėjas taip stipriai man plaukus kedena, O aš tyliai žengiu į mišką žalią. Tolumoje tave regiu, Bet ar išdrįsiu aš pašaukt tave vardu? Vis dar sėdžiu ir tyliu Ant kelmo miško vidury Visur taip žalia ir aš pats čia sėdžiu baugščiai Džiaugiuosi laime, kurią jaučia paukščiai... Pasvalio Petro Vileišio gimnazija, 2b klasė

Rytas šiandien nušviestas žvaigždžių, Balsų nesigirdi skardžių. Tik tolimos giesmės paukščių mažų, Tylu. Kaip naktį tylu. Nei mašinų, skuodžiančių duobėtais miesto keliais, Nei praeivių, lekiančių savais reikalais. Viską užgožia negailestingas mano minčių uraganas – Nekaltas pilkosios kasdienybės tvanas. Pasvalio Petro Vileišio gimnazija, 1a klasė

Visi sriautai džiaugsmu patvino, Jų nieks nesuturės! Eime ir gerkim žydrą vyną Mes iš skliautų taurės.   Lai pažadų taurusis žiedas Tau žėri ant kairės, Lai visas paukščių choras gieda Laukų ir pagirės.   Lai saulė mum vainiką pina Iš aukso ant kaktų, – Eime ir gerkim žydrą vyną Mes iš taurės skliautų.