Klaudija Audickaitė „Neskriausk žaliuojančio medžio“

-

Tie medžiai mane visada gąsdina... Sėdžiu kambaryje ir girdžiu, kaip medžiai rėkia – atrodo lyg tai tik man. Tačiau dabar einu viena. Tamsi ir nejauki tyla. Miške taip baugu, bet vis tiek einu. Žiūriu į medžius – tie medžiai lyg kokie baubai. Įsižiūrėjus matau jų veidus. Visi tokie skirtingi. Vienas medis man primena velnią – jo šakos augančios į viršų lyg ragai ir beveik siekia dangų. Jų tiek daug kiek ir mūsų – žmonių. Mane nupurtė šaltis...O kas jeigu medžiai yra taip pat gyvi? Ir jie gąsdina mus – žmones? Naktį neleidžia mums užmigti su savo nuolatine giesme, kuri primena švilpiančią giltinę. Bet juk mes patys tos giltinės, kurios skriaudžia medžius – gal tai jų kerštas mums? Nutilau. Tai jų apgalvotas keršto planas.


Pasvalio Petro Vileišio gimnazija, 2b klasė

Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Gabrielė Pavlauskaitė „Rytas“

-
Rytas... Mano šiandienos rytas. Rytas, kai supratau, kas manyje kitaip, kažko nėra. Tas vidinis balsas... tikėjimas pasakomis – jis dingo!... Atmerkiau akis ir supratau, kad tapau eiliniu suaugusiu žmogumi, kuris niekuo neišsiskiria, kuris tiki akimis... O man jomis regėti sunku. Biržų „Saulės“ gimnazija,  3d klasė
Skaityti daugiau »

Klaudija Audickaitė „Pamestas šešėlis“

-
Vaizdas
Tyloje aš ir pati nutilau  Ir pro uždarą langą vis žiūrėjau Buvo ruduo ir taip smarkiai lijo Buvo didelė vėtra ir man ašaros krito Tačiau tada aš supratau, Kad gėlės nors ir lyjant lietui žydi, Kad, kai jis lyja būna jos laimingos Ir visą dieną tyliai, mielai šypsos. Aš stoviu lauke – lyja lietus Ir tamsoje šaukiu aš tavo vardą  Žinau, kad neišgirsi tu manęs, Bet mano akyse stovi ašara... O širdyje man taip sunku Po žibintais savo šešėlį regiu Gal šešėlis už manęs tai tu? Aš drebėdama nuo šalčio nerimstu Grįžau į vidų, bet tavęs ir neradau Aš permirkau visa lyg koks peršlapęs skėtis Visa drebėdama aš vis tik nuliūdau Ir vėl prie lango tyloje sėdėjau... Pasvalio Petro Vileišio gimnazija, 2b klasė
Skaityti daugiau »

Deima Valuntaitė

-
Vaizdas
Sakoma, kad menas – penas akims. Jis sukelia tam tikrus jausmus, kuriuos sunku apsakyti žodžiais. Žiūri ir jauti kaip tavo kiekviena galūnė dilgčioja. Tavo viduje sąmyšis, galvoje taip pat. Tūkstančiai jausmų sukyla. Ir visus šiuos jausmus sukelia meno kūrinys. Galbūt tai piešinys ant drobės, o gal skulptūra. Bet visa tai yra sukurta gležnomis žmogaus rankomis. Tai vertinama tūkstančiais, ar milijonais eurų. Bet mano menas yra neįvertinamas, jis neparduodamas. Tikriausiai jus sudomino, kas man yra menas? Kas man sukelia šiuos jausmus? Kodėl jis yra neįvertinamas? Galiu atsakyti net ilgai negalvodama. Tai gamta. Gamta yra mano meno kūrinys. Patys šilčiausi jausmai man sukyla besižvalgant aplink save. Visa tai – vienas didelis, mišrus meno kūrinys, kurį ne kiekvienas pastebi. Jie nepakelia galvos keliaudami ilgu, pilkų plytelių takeliu. Jie to nemato. Žmones užvaldė virtualus pasaulis. Jie yra jo vergai... O realus pasaulis tvyrantis aplink juos, neturėdamas balso, klykia jiems: – Atmerk...
Skaityti daugiau »