Klaudija Audickaitė „Neskriausk žaliuojančio medžio“

Tie medžiai mane visada gąsdina... Sėdžiu kambaryje ir girdžiu, kaip medžiai rėkia – atrodo lyg tai tik man. Tačiau dabar einu viena. Tamsi ir nejauki tyla. Miške taip baugu, bet vis tiek einu. Žiūriu į medžius – tie medžiai lyg kokie baubai. Įsižiūrėjus matau jų veidus. Visi tokie skirtingi. Vienas medis man primena velnią – jo šakos augančios į viršų lyg ragai ir beveik siekia dangų. Jų tiek daug kiek ir mūsų – žmonių. Mane nupurtė šaltis...O kas jeigu medžiai yra taip pat gyvi? Ir jie gąsdina mus – žmones? Naktį neleidžia mums užmigti su savo nuolatine giesme, kuri primena švilpiančią giltinę. Bet juk mes patys tos giltinės, kurios skriaudžia medžius – gal tai jų kerštas mums? Nutilau. Tai jų apgalvotas keršto planas.

Pasvalio Petro Vileišio gimnazija, 2b klasė