Vaida Bubrevičiūtė „Apie debesis“

Apie debesis

Važiuojant miesto autobusu, kažkur tarp stotelių, netyčia nugirdau man visiškai nereikšmingą anūkės ir močiutės pokalbį.

– Močiutė, ar debesys valgomi?

Ir tada mano pačios akys nuklydo link dangaus, link debesų, link saulės.

Kiek mums daug reiškia dangus...

Kai mylim, naktimis skaičiuojam žvaigždės, na, tam nebūtinai reikia įsimylėti, bet įsimylėjus naktys įgauna kitas prasmes, ir žvaigždės tampa kitokiomis...

Dangumi, nardydami tarp debesų, skrendam į kitas šalis...

Danguje ieškom žmonių, kurie jau išėjo, kad galėtume su jais pasikalbėti. Nerandam, bet kalbamės, nes žinom, kad jie ten, tai jaučiam.

Į dangų krypsta siela.

O kartais užsimerkę mėgaujamės saulės šviesa.

– Ne, debesys nevalgomi...

Vaida Bubrevičiūtė, Pasvalio Petro Vileišio gimnazija, 3c klasė