Vaida Bubrevičiūtė

Vasarą, kai mano plaukai vėl pajus šiltą, švelnų ir nerūpestingą vėją, numesiu plaukų gumytę toli. Tegul plaukų sruogos ir vėjas liečiasi, tarsi įsimylėjėliai liečiasi rankomis.

Kai mano oda vėl pajus saulę, jos bučinius, šiltus ir pilnus visko, kas telpa į vieną per daug nuvalkiotą žodį „meilė“, užsivilksiu suknelę.

Tą pačią suknelę, kuri tegul primins tai, ką turėjau, turiu ir turėsiu.

Atsisėsiu ant žemės ten, kur kojos taip tvirtai prieš sekundę stovėjo.

Užsimerksiu. Tegul niekas nedrįsta trukdyti. Noriu pasinerti ten, kur žmogui ne vieta.

Noriu pasinerti ten, kur gali užuosti žolės kvapą – ne nupjautos, nes žolę nupjauna žmogus, o tos žolės kvapą, kuri auga, niekieno netrukdoma ir neliečiama.

Noriu išjausti kiekvieną garsą, sklindantį iš paukščių, kurie nejaučia ribų ten, kur nelemta nejausti ribų žmogui, – danguje. Gamtos giesmininkai giedos, tarsi manęs čia ir nebūtų. Jiems nesvarbu, ar jų klausosi, ar ne, jie gieda ne dėl žmonių dėmesio, jie to iš žmonių net nenori sulaukti.

Noriu bent pabandyti pajausti medžius. Pasisemti to, ką jie įgijo per amžius. Aš per maža, kad supračiau, bent pabandysiu suvokti tą išmintį, kurią įgijo ne per vieną dieną.

Bet medžiai per dideli ir per daug išmintingi, kad kreiptų į žmones dėmesį. Aš taip pat žmogus, aš taip pat jų dėmesio nesulauksiu. Jie čia buvo, kai manęs dar nebuvo, jie čia bus, kai manęs nebebus.

Bet atsimerkdama suprasiu, kad noriu atsistoti ir juoktis, džiaugtis, bendraut, šokt ir galbūt net verkt šiam pasauly, kur žmogui ir vieta.

Aš juk žmogus.

Vaida Bubrevičiūtė, Pasvalio Petro Vileišio gimnazija, 3c klasė