Klaudija Audickaitė „Skruzdėlės gyvybė“

Ji ėjo ilgą kelią – jis toks tolimas ir beribis. Ji bėgo labai skubėdama, kad spėtų grįžti iki saulėlydžio pas savo vaikus. Buvo kelis kartus ir paklydusi, bet vis tiek nepasidavė. Bėgdama ji dainavo dainas, buvo paskendusi svajonėse... Lijo lietus, kuris maišėsi su jos ašaromis ir per kūną tekančiu prakaitu. Ašaros teka iš laimės. Ji beveik nebemato kur eina – bėga ten kur jaučia jos širdis. Tokia laiminga ir skrieja lyg paukštis. Jau visai nebetoli savo tikslo – namų. Pasiilgusi šeimos po ilgos kelionės ji tiesiog spindi iš laimės, verkia ir atrodo lyg lietus visą tai tyliai nuplauna. Leidžiasi raudona saulė. Lietus nustojo – viskas nurimo. O kažkas visai netyčia paskutinę minutę nutraukė jos didelę laimę ir gyvybę vien tik užmindamas ant jos... Tačiau nei nežinodamas, kad taip pasielgė...  Bet ji paliko savo mažą pėdsaką. Tyloje. Paliko. Kaip greitai gęsta skruzdėlės maža gyvybė...

Klaudija Audickaitė, Pasvalio Petro Vileišio gimnazija, 2b klasė