Neparašyti tekstai

Sakoma, kad menas – penas akims. Jis sukelia tam tikrus jausmus, kuriuos sunku apsakyti žodžiais. Žiūri ir jauti kaip tavo kiekviena galūnė dilgčioja. Tavo viduje sąmyšis, galvoje taip pat. Tūkstančiai jausmų sukyla. Ir visus šiuos jausmus sukelia meno kūrinys. Galbūt tai piešinys ant drobės, o gal skulptūra. Bet visa tai yra sukurta gležnomis žmogaus rankomis. Tai vertinama tūkstančiais, ar milijonais eurų. Bet mano menas yra neįvertinamas, jis neparduodamas. Tikriausiai jus sudomino, kas man yra menas? Kas man sukelia šiuos jausmus? Kodėl jis yra neįvertinamas? Galiu atsakyti net ilgai negalvodama. Tai gamta. Gamta yra mano meno kūrinys. Patys šilčiausi jausmai man sukyla besižvalgant aplink save. Visa tai – vienas didelis, mišrus meno kūrinys, kurį ne kiekvienas pastebi. Jie nepakelia galvos keliaudami ilgu, pilkų plytelių takeliu. Jie to nemato. Žmones užvaldė virtualus pasaulis. Jie yra jo vergai... O realus pasaulis tvyrantis aplink juos, neturėdamas balso, klykia jiems: – Atmerk

Žaliame ir plačiame miške auga daug įvairiausių medžių: uosių, liepų, ąžuolų ir kitų nuostabių kūrinių. Jie ne vieni – jie turi draugų. Geriausi draugai – vėjas ir lietus. Kai pradeda lyti, medžiai labai džiaugiasi, nes lietus juos palaisto ir visada nuprausia ne šiaip sau, bet tam, kad jie augtų dar didesni nei yra dabar ir džiugintų mus savo grožiu. Pučia vėjas. Vėjas visada žaidžia su medžiais, kad jiems būtų linksma. Jie kartu šoka – pučiant vėjui kedenami jų plaukai, kuriuos žmonės paprastai vadina lapais. Jie neišskiriami draugai. Medžiai vėjo ir lietaus dėka mus džiugins dar ilgai ilgai.    Klaudija A udickaitė,  P asvalio Petro Vileišio gimnazija, 2b klasė

Tą vakarą aš stovėjau laukuose grūdų. Užuodžiau juos bei jų nuostabų, saldų kvapą. Man buvo taip gera ir jauku, kad net norėjau pasilikti čia visą gyvenimą – paskęsti mintyse, laukų grožyje... Jų  auksinė spalva man lyginosi su saule ir po beribiu dangumi skrendančiomis bitėmis. Būtent visa tai man priminė nuostabią šios vasaros pradžią: šiluma, gėris, meilė ir aš pati grūduose, džiaugiuosi  šiais tobulais gamtos sukurtais dalykais. Aš per juos brendu lyg plaukdama jūroje. Tik skirtumas toks, kad juose galiu rasti pabaigą, nepaklysti – nuolat klajoti.  Klaudija A udickaitė,  P asvalio Petro Vileišio gimnazija, 2b klasė

 Laukimas Puodelis kavos – jis sušildė mane Šaltą sausio vakarą jaučiausi lyg sapne Sėdėjau ir skaičiau žurnalą Ant suolo stotyje Ir laukiau aš kelionės speige... Pučia vėjas, labai noriu namo Snaigės skrenda man į plaukus Nušalo man viena ranka Nejaučiu aš ir kojų, Kai grįšiu namo Jau bus tamsu, nyku... Klaudija A udickaitė,  P asvalio Petro Vileišio gimnazija, 2b klasė

  Begemotas zoologijos sode Liūdnas begemotas esu. Jaučiuosi toks, kai neturiu aš laisvės... Namų... Draugų... Gal aš paklydau nuo visų savo draugų, šeimos? Esu dabar aš vienas ir klausausi liūdnos dainos. Žiūriu, kaip leidžiasi saulė, bet visko nematau. Matau jos tik trupinėlį pro savo geležinį langą... Kodėl atrodo, kad vilkai laimingesni už mane? Nes turi jie laisvę gyventi – sakau tai tik sau. Visi nuolat žiūri į mane lyg būčiau toks vienas pasaulyje, bet taip nėra... Aptvertas aš metaline tvora. Karštis vis kepina mane, mano odą. Norėčiau lėkti ir pabėgti nuo visų, bet manęs niekas neleis... Kalėjimas šis nepaleis... Klaudija A udickaitė,  P asvalio Petro Vileišio gimnazija, 2b klasė

Mano rauda Ši naktis man pati baisiausia iš tų, kurios kažkada buvo... Žiema – ji labai tamsi ir šalta. Tas šaltis lyg persmeigia mano širdį. Tačiau šiuo metu man neturėtų būti šalta, bet širdis jau nebe supranta ką daryti. Aš dabar esu nerami ir pasimetusi, nes man baugu. Girdžiu balsus, kurie čirškia lyg gyvatės bei šiurpius aidus – jie neduoda ramybės. Dabar atrodo lyg sustojo laikas... Tikriausiai todėl, nes žinau, kad tuoj jis tikrai sustos. Noriu ištarti žodį, bet nemoku, o ir atrodo lyg balso stygos, kurių net nėra... Jos vis tiek plyšta. Negaliu šaukti, bėgti, gelbėtis... Gal nieko ir negalėjau niekada? Dabar tiesiog norėčiau būti išgirsta ir pastebėta, kad kažkas man padėtų. Skauda širdį. Tyliai verkiu. Jaučiu, kad tuoj nebeturėsiu nieko – nebebus ir manęs. Mintyse aš bandau šauktis pagalbos, bet niekas manęs negirdi tik aš. Tik pati aš save girdžiu. Niekas taip ir  neišgirdo ir likau pati viena. Aš visiems tik paprasta pušis, bet verkiu ugnies liepsnose... Klaudija A udickait

Ji ėjo ilgą kelią – jis toks tolimas ir beribis. Ji bėgo labai skubėdama, kad spėtų grįžti iki saulėlydžio pas savo vaikus. Buvo kelis kartus ir paklydusi, bet vis tiek nepasidavė. Bėgdama ji dainavo dainas, buvo paskendusi svajonėse... Lijo lietus, kuris maišėsi su jos ašaromis ir per kūną tekančiu prakaitu. Ašaros teka iš laimės. Ji beveik nebemato kur eina – bėga ten kur jaučia jos širdis. Tokia laiminga ir skrieja lyg paukštis. Jau visai nebetoli savo tikslo – namų. Pasiilgusi šeimos po ilgos kelionės ji tiesiog spindi iš laimės, verkia ir atrodo lyg lietus visą tai tyliai nuplauna. Leidžiasi raudona saulė. Lietus nustojo – viskas nurimo. O kažkas visai netyčia paskutinę minutę nutraukė jos didelę laimę ir gyvybę vien tik užmindamas ant jos... Tačiau nei nežinodamas, kad taip pasielgė...  Bet ji paliko savo mažą pėdsaką. Tyloje. Paliko. Kaip greitai gęsta skruzdėlės maža gyvybė... Klaudija Audickaitė, P asvalio Petro Vileišio gimnazija, 2b klasė

Ji miršta ir jai labai sunku. Nebegali pajudėti net pučiant vėjui – nebejaučia šilumos ir nebegirdi... Ji buvo tokia graži ir spindėjo iš tolo, bet dabar beveik jos nebematau. Kiekvieną dieną džiugindavo mane savo plaukais, kurie tiesiog švytėjo. Ji jau nebe tokia stipri – ji silpna. Jaučiasi palūžusi. Po truputį matau, kaip tamsėja jos plaukai, kurie buvo gelsvi, o dabar tamsūs. Net saulei pašvietus neberegiu jos šypsenos. Jau nebegirdžiu jos verkimo... Mirė gėlė ir liūdi gamta... Jos nebėra. Klaudija Audickaitė, P asvalio Petro Vileišio gimnazija, 2b klasė

Tamsa – joje lyg jauku ir šiek tiek baugu. Nematau bėdų, kurios yra be kančių, kurias aš jaučiu. Aš lyg aklas. Einu lėtai naktį vienas gatve, kurioje nėra jokio žmogaus – draugo. Noriu kažką susitikti, bet deja... Deja, aš nieko nematau. Jeigu ir eina žmogus – jis manęs tiesiog nepastebi. Tada jaučiuosi liūdnas, atstumtas ir niekam nereikalingas. Tik dieną šviečiant saulei esu matomas, bet tik tiems kas nori mane matyti – daugelis manęs bijo, kai dažnai būnu kartu... Tikiuosi aš kažkam rūpiu... Šešėlis aš vardu. Klaudija Audickaitė, P asvalio Petro Vileišio gimnazija, 2b klasė

Vasarą, kai mano plaukai vėl pajus šiltą, švelnų ir nerūpestingą vėją, numesiu plaukų gumytę toli. Tegul plaukų sruogos ir vėjas liečiasi, tarsi įsimylėjėliai liečiasi rankomis. Kai mano oda vėl pajus saulę, jos bučinius, šiltus ir pilnus visko, kas telpa į vieną per daug nuvalkiotą žodį „meilė“, užsivilksiu suknelę. Tą pačią suknelę, kuri tegul primins tai, ką turėjau, turiu ir turėsiu. Atsisėsiu ant žemės ten, kur kojos taip tvirtai prieš sekundę stovėjo. Užsimerksiu. Tegul niekas nedrįsta trukdyti. Noriu pasinerti ten, kur žmogui ne vieta. Noriu pasinerti ten, kur gali užuosti žolės kvapą – ne nupjautos, nes žolę nupjauna žmogus, o tos žolės kvapą, kuri auga, niekieno netrukdoma ir neliečiama. Noriu išjausti kiekvieną garsą, sklindantį iš paukščių, kurie nejaučia ribų ten, kur nelemta nejausti ribų žmogui, – danguje. Gamtos giesmininkai giedos, tarsi manęs čia ir nebūtų. Jiems nesvarbu, ar jų klausosi, ar ne, jie gieda ne dėl žmonių dėmesio, jie to iš žmonių net nenori sulaukti. Nor