Ieva Montrimaitė „Laiškas įkaitui“ (1943) / Antoine de Saint-Exupéry

 Antoine de Saint-Exupéry (1900-1944)

Laiškas įkaitui (1943)

„Laiškas įkaitui“ ‒ Lietuvoje gerai žinomo prancūzų rašytojo, lakūno ir humanisto Antoine’o de Saint-Exupéry trumposios prozos kūrinys, kurį autorius parašė pasitraukęs į Jungtines Valstijas 1943 m. Tai poetiškas laiškas Léonui Werth’ui, nacių okupuotoje Prancūzijoje įstrigusiam žydų kilmės bičiuliui. Tačiau kartu rašytojas tarsi kreipiasi į Prancūziją, kuri pati tapo okupantų įkaite. Trumpame, bet filosofinės gelmės kupiname tekste autorius remdamasis karo patirtimi Sacharoje, Portugalijoje, Ispanijoje, gvildena žmogiškumo, draugystės ir meilės tėvynei temas. Kūrinyje svarbi tapatybė, žmogaus ryšys su sava tauta, ypač tuomet, kai tenka dėl dramatiškų priežasčių palikti tėvynę. Tėvynė tampa žmogaus savastimi kad ir kur jis bebūtų. A. de Saint-Exupéry tekstai Broniaus Krivicko ir Mamerto Indriliūno kūrybai artimi ne tik karo kontekstu ar parašymo aplinkybėmis, bet ir žmogaus santykio su gimtąja žeme tematika. Todėl išties prasminga susipažinti ir su šio kūrinio ištrauka.

Ištrauka

Kai 1940 m. gruodį, norėdamas išvykti į Jungtines Valstijas, pervažiavau visą Portugaliją, Lisabona man pasirodė it koks šviesus, bet liūdnas rojus. Sklido kalbos apie neišvengiamą įsiveržimą, o Portugalija gyveno iliuzijomis, kad viskas bus gerai. Surengusi nuostabiausią parodą, kokių tik būta pasaulyje, Lisabona šypsojosi pablyškusiomis lūpomis kaip viena tų motinų, kuri, nesulaukdama naujienų iš sūnaus, išėjusio į karą, stengėsi išgelbėti jį pati save drąsindama: „Mano sūnus gyvas, nes aš šypsausi…“ Taip ir Lisabona kalbėjo: „Tik pažiūrėkit, kokia aš laiminga ir rami, ir spindinti…“ Visas žemynas slėgė Portugaliją kaip koks žvėriškas kalnas, privisęs grobio tykančių gaujų. O Lisabona, besilinksmindama Europai metė iššūkį: „Nejau taikysitės į mane, kai taip stengiuosi nė kiek nesislėpti! Kai esu tokia pažeidžiama!..“

Naktimis mano šalies miestai buvo nusidažę pilka pelenų spalva. Ten atpratau nuo visų tų švieselių, o ši spinduliuojanti sostinė man kėlė kažin kokį nerimą. Tamsiame priemiestyje esančioje pernelyg ryškiai apšviestoje vitrinoje išdėlioti deimantai vilioja valkatas. Juos galima justi slankiojančius aplink. Ir aš jutau, kaip Portugaliją slegiančioje Europos naktyje zujo bombonešių būriai, tarsi iš tolo būtų užuodę šį lobį.

Tačiau Portugalija pabaisos apetito nepaisė. Ji atsisakė tikėti blogio ženklais. Portugalija, kupina beviltiškos drąsos, kalbėjo apie meną. Ar kas išdrįstų sutriuškinti ją, garbinančią meną? Ji juk atskleidė visus savo stebuklus. Ar kas išdrįstų sutriuškinti ją, apsuptą tokių stebuklų? Ji juk puikavosi savo didžiaisiais vyrais. Neturėdama nei armijos, nei patrankų, prieš užpuoliko ginklą pastatė visus akmeninius sargybinius: poetus, tyrinėtojus, konkistadorus. Nors ir be armijos ar patrankų, visa Portugalijos praeitis pastojo priešui kelią. Ar kas išdrįstų sutriuškinti ją, besididžiuojančią savo didingos praeities palikimu?

Štai taip, kupinas melancholijos, kas vakarą klaidžiojau tarp pasiekimų, eksponuojamų toje  nepaprastai skoningai įrengtoje parodoje, kur viskas beveik siekė tobulybę, net muzika buvo tokia santūri, taip taktiškai parinkta ir skambėjo parkuose taip švelniai ir ramiai, lyg kuklus fontano čiurlenimas. Nejau sunaikinsime pasaulyje esantį tokį nepaprastai saikingą skonį?

O Lisabona, prisidengusi šypsena, buvo daug liūdnesnė nei užgesę mano šalies miestai.

Pažinojau, turbūt ir jūs pažinojote, keistokų šeimų, kurios prie stalo palikdavo laisvą vietą, priklausiusią mirusiajam. Jos neigė dalykus, kurie nebepataisomi. Tačiau neatrodė, kad tai jas paguostų. Mirusiuosius ir turėtume laikyti mirusiaisias. Šitaip, nors ir palikę mus, jie atranda kitą buvimo formą. Tačiau tos šeimos kliudė jiems grįžti. Vertė tapti niekada neatvykstančiais, amžinai vėluojančiais svečiais. Išmainydavo gedulą į bevaisį laukimą. Tokie namai atrodė panirę į nenumaldomą nerimą, dar labiau dusinantį nei pats gedulas. Gedėjau paskutinio savo draugo piloto Gijomė, kurį, dieve mano, pašovė oro pašto tarnyboje. Gijomė niekada nepasikeis. Jis niekada nebebus šalia, bet nebus ir amžinai dingęs. Nuo stalo nuėmiau jo įrankius, tuos bereikalingus spąstus, bet visada prisiminsiu jį kaip tikrą, nors ir mirusį, draugą.

Tačiau Portugalija, išsaugojusi įrankius ant stalo, popierinius žibintus ir muziką, stengėsi atrodyti laiminga. Žmonės Lisabonoje apsimetinėjo esą laimingi, tikėdamiesi, kad pats Dievas tuo patikės.

Prie liūdnos Lisabonos atmosferos prisidėjo ir kai kurie pabėgėliai. Nekalbu apie tremtinius, ieškančius prieglobsčio. Nekalbu apie imigrantus, ieškančius žemės, kurią galėtų dirbti. Kalbu apie tuos, kurie bėgo, palikę kenčiančią šalį, norėdami išsaugoti savo pingus.

Negalėdamas apsistoti pačiame mieste, apsigyvenau Estorilyje šalia kazino. Pasitraukiau iš karo pačiame jo įkarštyje ‒ oro pajėgų būrys, kuriam priklausiau, per devynis mėnesius nė karto nenutraukęs antskrydžių į Vokietiją, vienintelės vokiečių atakos metu prarado dar tris ketvirtadalius ekipažų. Grįžęs namo pajutau niūrią vergovės atmosferą ir bado grėsmę. Gyvenau tirštoje mūsų miestų tamsoje. O čia vos keli žingsniai nuo mano namų į Estorilio kazino kas vakarą prigužėdavo vaiduoklių. Tylūs kadilakai, neva kaži kur vykstantys, išleisdavo juos ant švelnaus smėliuko prie įėjimo. Kaip ir kitados, jie buvo pasipuošę vakarienei. Puikavosi marškinių krūtinėlėmis ar perlų vėriniais. Kvietė vieni kitus į tokias stebėtojų vakarienes, kur neturėjo ką vienas kitam pasakyti. 

Vėliau lošdavo ruletę ar kortų žaidimą „Baccarat“, priklausomai nuo to, kas kiek turto turėjo. Kartais ateidavau į juos pažiūrėti. Nejaučiau nei pasipiktinimo, nei ironijos, veikiau užplūsdavo nerimas. Toks, koks apninka zoologijos sode, išvydus išgyvenusius nykstančios rūšies gyvūnus. Kazino lankytojai įsitaisydavo prie stalų. Susispiesdavo aplink paniurusį krupjė ir nerdavosi iš kailio, kad tik pajustų viltį, neviltį, baimę, pavydą ir džiugesį. Kaip gyvi žmonės. Jie lošdavo iš turtų, kurie, ko gero, kaip tik tą minutę prarasdavo vertę. Naudodavo tikriausiai beverčius pinigus. Jų iždo dydis turbūt priklausė nuo fabrikų, kurie jau buvo konfiskuoti arba kuriems kaip tik tuo metu grėsė būti sunaikintiems oro torpedų. Jie tarsi tvėrė smilgų tvoras. Gręždamiesi į praeitį, lyg pastaruosius kelis mėnesius niekas pasaulio nebūtų ėmęs drebinti, bandė save įtikinti, kad jų užsidegimas pateisinamas, kad jų čekiai bus priimti, o susitarimai galios amžinai. Tai buvo nerealu. Kaip koks lėlių teatras. Bet buvo liūdna.

Žinoma, nieko jie nepajusdavo. Palikdavau juos sau. Eidavau prie jūros įkvėpti gryno oro. Bet Estorilio jūra, prijaukinta, kurortinio miestelio jūra atrodė taip pat įsitraukusi į žaidimą. Įlankoje ritosi viena lengva bangelė, nušviesta mėnulio, lyg nemadingos suknelės šleifas.

Savuosius pabėgėlius vėl sutikau keleiviniame laive. Šiame laive irgi buvo justi šioks toks nerimas. Iš vieno žemyno į kitą jis plukdė augalus be šaknų. Svarsčiau pats sau: „Norėčiau būti keleivis, o ne emigrantas. Tėvynėje išmokau tiek dalykų, kurie svetur vertingi nebus.“ Bet štai manieji emigrantai traukė iš kišenių mažas adresų knygutes, asmens dokumentų likučius. Jie vis dar įsivaizdavo esą kas nors. Iš visų jėgų stengėsi pasirodyti reikšmingi. „Žinote, esu tas ir tas, ‒ sakydavo jie, ‒ esu iš to ir to miesto… to ir to draugas… ar pažįstate jį?“

Ir imdavo pasakoti istoriją apie bičiulį, apie atsakingas pareigas, apie padarytą klaidą, ar bet kokią kitą istoriją, galėjusią juos susieti su bet kuo. Tačiau, išvykus iš tėvynės, jiems niekas iš tos praeities pasitarnauti nebegalės. Vis dėlto, viskas dar atrodė taip artima, šviežia, gyva, tokie iš pradžių būna ir prisiminimai apie meilės romaną. Surenkame paketėlį meilių laiškų. Pridedame kelis atsiminimus. Kruopščiai surišame. Ir iš pradžių tokia relikvija kuria melancholišką žavesį. Bet tada praeina šviesiaplaukė mėlynomis akimis ir relikvija žūva. Taip ir draugai, darbai, gimtieji miestai, prisiminimai apie namus ima blukti, kai netenka paskirties.

Manieji emigrantai tą puikiai suprato. Kaip Lisabona dėjosi esanti laiminga, taip ir jie apsimetinėjo tikį, kad greitai sugrįš. Kokia saldi vaiko paklydėlio nebūtis! Ši nebūtis apgaulinga, nes už nugaros pasilieka šeimos namai. Nėra esminio skirtumo, ar mūsų nebus gretimame kambaryje, ar kitame pasaulio krašte. Draugas, kuris, iš pažiūros yra labai toli, gali atrodyti daug artimesnis nei bet kas kitas, esantis šalia. Tą patį juntame ir melsdamiesi. Niekad taip nemylėjau namų, kaip būdamas Sacharoje. Niekad XVI amžiaus bretonų jūreivių sužadėtinės nebuvo artimesnės, kaip tada, kai jie, lenkdami Horno ragą, kovodami su nepalankiais vėjais taip ir pasendavo. Vos išvykę, mintyse jie jau grįždavo atgalios. Stambiomis rankomis dar tik keldami bures, jie jau ruošdavosi grįžti. Trumpiausias kelias iš Bretanės uosto į sužadėtinės namus vedė pro Horno ragą. Bet manieji emigrantai atrodė kaip bretonai, iš kurių sužadėtines atėmė. Jokia bretonė mylimoji jiems jau nebeuždegs kuklios lempelės prie lango. Negalėjai pavadinti jų vaikais paklydėliais. Tai buvo vaikai paklydėliai be namų. Taigi čia prasideda tikra kelionė už savo būties ribų. 

Kaip susigrąžinti gyvenimą? Kaip išnarplioti savyje painų prisiminimų raizginį? It limbas šis laivas vaiduoklis plukdė atgimti pasiruošusias sielas. O tikros, tokios tikros, kad būtum galėjęs pirštu paliesti, atrodė tik tos, kurios buvo tapusios laivo dalimi ir, garbingai dirbdamos savo darbą, nešiojo padėklus, šveitė žalvarinius stalo įrankius, blizgino batus ir, su lengva panieka, aptarnavo mirusiuosius. Ne skurdu šie pelnė laivo darbuotojų panieką. Ne pinigų jiems trūko, o tvirtybės. Tai jau nebebuvo žmonės iš tokių ir tokių namų, nebeturėjo jie jau tokių ir tokių draugų, nei svarbių pareigų. Vaidino vaidmenį, bet viskas buvo netikra. Niekam jų nebereikėjo, niekas neketino prašyti jų pagalbos. Kaip nuostabu gauti telegramą, kuri jus sukrėstų, priverstų atsikelti vidury nakties, pastūmėtų lėkti į stotį: „Paskubėk! Man tavęs reikia!“ Greitai suprantame, kurie draugai, iškilus bėdai, atskubės mums į pagalbą. Ilgai užtrunkame, kol įgyjame draugų, kurie išdrįstų paprašyti mūsų pagalbos. Žinoma, niekas šiems vaiduokliams nejautė neapykantos, niekas nepavydėjo, niekas netrukdė. Bet niekas jų ir nemylėjo vienintele tikra meile. „Vos tik jie atvyks, bus sukviesti į priėmimus ar paguodos vakarienes,“ ‒ pamaniau. Bet kas ims belsti jiems į duris, prašydamas įleisti: „Atidaryk! Tai aš!“ Ilgai reikia vaiką žindyti, kol jis pats ims pagalbos prašyti. Ilgai reikia draugystę puoselėti, kol bus galima atsako tikėtis. Kartų kartos turi žlugti, bandydamos atstatyti seną, griūvančią pilį, kad jų palikuonys imtų ją mylėti.

Vertė Ieva Montrimaitė