Gabrielė Pavlauskaitė „Rytas“

-

Rytas... Mano šiandienos rytas. Rytas, kai supratau, kas manyje kitaip, kažko nėra. Tas vidinis balsas...

tikėjimas pasakomis – jis dingo!...

Atmerkiau akis ir supratau, kad tapau eiliniu suaugusiu žmogumi, kuris niekuo neišsiskiria, kuris tiki akimis...

O man jomis regėti sunku.


Biržų „Saulės“ gimnazija, 3d klasė

Komentarai

  1. Unknown2021 m. balandžio 16 d. 07:17

    Įdomi metafora: buvo naktis - sapnų, svajonių pasaulis, pasinėrimas į save, ir - rytas, kai viso to nebelieka... Pasikeitimas žmogaus viduje: tampi eilinis, suaugęs, regintis tik akimis... Gal tai išėjimas iš vaikystės?

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Deima Valuntaitė

-
Vaizdas
Sakoma, kad menas – penas akims. Jis sukelia tam tikrus jausmus, kuriuos sunku apsakyti žodžiais. Žiūri ir jauti kaip tavo kiekviena galūnė dilgčioja. Tavo viduje sąmyšis, galvoje taip pat. Tūkstančiai jausmų sukyla. Ir visus šiuos jausmus sukelia meno kūrinys. Galbūt tai piešinys ant drobės, o gal skulptūra. Bet visa tai yra sukurta gležnomis žmogaus rankomis. Tai vertinama tūkstančiais, ar milijonais eurų. Bet mano menas yra neįvertinamas, jis neparduodamas. Tikriausiai jus sudomino, kas man yra menas? Kas man sukelia šiuos jausmus? Kodėl jis yra neįvertinamas? Galiu atsakyti net ilgai negalvodama. Tai gamta. Gamta yra mano meno kūrinys. Patys šilčiausi jausmai man sukyla besižvalgant aplink save. Visa tai – vienas didelis, mišrus meno kūrinys, kurį ne kiekvienas pastebi. Jie nepakelia galvos keliaudami ilgu, pilkų plytelių takeliu. Jie to nemato. Žmones užvaldė virtualus pasaulis. Jie yra jo vergai... O realus pasaulis tvyrantis aplink juos, neturėdamas balso, klykia jiems: – Atmerk...
Skaityti daugiau »

Klaudija Audickaitė „Tragedija“

-
Ji miršta ir jai labai sunku. Nebegali pajudėti net pučiant vėjui – nebejaučia šilumos ir nebegirdi... Ji buvo tokia graži ir spindėjo iš tolo, bet dabar beveik jos nebematau. Kiekvieną dieną džiugindavo mane savo plaukais, kurie tiesiog švytėjo. Ji jau nebe tokia stipri – ji silpna. Jaučiasi palūžusi. Po truputį matau, kaip tamsėja jos plaukai, kurie buvo gelsvi, o dabar tamsūs. Net saulei pašvietus neberegiu jos šypsenos. Jau nebegirdžiu jos verkimo... Mirė gėlė ir liūdi gamta... Jos nebėra. Klaudija Audickaitė, P asvalio Petro Vileišio gimnazija, 2b klasė
Skaityti daugiau »