Agnė Konciūtė „Auksu padengti skruostikauliai ir tekanti saulė“ / Molly Quinnell

Atmerkiu akis.

Ruošiuosi sutikti rytą.

Auksu padengtas skruostikaulis apšviestas tekančios saulės, gražus savo paprastumu. Paliečiu jį kartą, jos oda šilta prisilietimui, primenanti man kokie gyvi dar esame. Kokie jauni.

Mes paaugliai. Nerangios rankos, per didėlės mūsų gležnoms galūnės. Nežinome nei kur eiti nei ką galvoti. Tos rankos laiko rašiklius, knygas, bei mūsų svajones. Viltingai kalbame apie savo ryškią bei spalvotą ateitį, apie tai ką ji mums pasiūlys. Garsiai to nesakome, abiejų lūpos užsiūtos baimės siūlu, tačiau savo planuose matome viena kitą. Nei tu nei aš nežinom kas yra meilė, mūsų bučiniai kupini nepatyrusių judesių, tačiau jos veido bruožus aš įsimenu geriau nei žodžius vadovėlyje. Mudviems dar daug reikia pažinti, tačiau mes pažystame vienas kitą.

Mes augame kaip auga viskas – per pyktį, aistrą ir ašaras. Atmetusi galvą atgal, paraudusiais skruostais ir įsikibusi į buteliuką alaus ji juokiasi nakties tamsoje. Ji ryškesnė už bet kokią žvaigždę ir man įdomu ar pavyktų brangakmenius jos akyse paversti į žiedą kurį uždėčiau jai ant rankos. Nusišypsau ir išgeriu dar. Žinau, kad ji ta vienintėlė.

Mūsų vėstuvės nedidelės, bet garsios. Džiaugsmo klyksmai skamba iš kiekvieno kampelio. Jos motina duoda man patarimų. Mano motina vos nesukelia man širdies smūgio. Viskas ką jaučiu, tai jos delno vingius prispaustus prie manųjų ir kaip švelniai jos lūpos prisiliečia prie mano veido.

- Tu nieko nedarai!,- ji rėkia ant manęs pirštu rodydama į krūvas neplautu indu, kurių prikrauta ant kiekvieno mūsų senos virtuvės kampo. Ji pavargusi. Aš pavarges. Mudu žinome, kad pykstame ne ant vienas kito, bet ant banko, skolų, ant sleginčio mažyčio būsto. Prikandu liežuvį. Tai ir mudviejų ir nei vieno iš mūsų kaltė.

Ji vistiek įsirango į mudviejų lovą ir stipriai mane apkabina. Aš vistiek ryte jai padarau kavos. Tai buvo testas, ir mes jį išlaikėme.

Pirmasis buvo staigmena. Prasidėjo su laimės kupinais riksmais bei džiaugsmo ašaromis, pasibaigė iškankintais riksmais bei skausmo ašaromis. Bet ji gyva, ir mudvėju vaikelis gyvas. Jiedu abu tvirtai įsisuka į mano širdies paviršiu ir atsisako kadanors paleisti. Turbūt kadanors mano širdyje nebeliks daugiau vietos meilei.

Aš klydau. Susilaukėme dar dviejų ir mano širdyje atsirado daugiau vietos.

Vaikai augo greitai, greičiau nei mes. Jie tokie mieli kol jauni, su raibiais skruostais ir lipniais delnais, vis bandantys ką nors nutverti. Truputi vyresni ir jie pasiskirsto į linsmas, tylus, ir suglumes. Dar vyresni ir jie tampa paniuręs, tylus, ir mandagi. Dar vyresni ir jie paniuręs, paniuręs, ir tyli.

It tada atėjo baisiausias etapas. Paniuręs, paniuręs, ir paniurusi. Paaugliai.

Dar vyresni ir jie tampa besiruošiantis iškeliauti, paniuręs ir paniurusi. Tada iškeliavęs, besiruošiantis iškeliauti ir paniurusi. Tada iškeliavęs, iškeliavęs, bei besiruošianti iškeliauti.

Daug netruko kol jauniausioji duktė pabučiuoja mudvieju kaktas ir padėkoja už privilegija augti apsuptai mūsų meilės. Aš laikau jos rankas.

- Meilė tai ne privilegija,- sakau aš. – tai butinybė.

Ji nusišypso ir vis tiek mums padėkoja. Ji visada buvo per daug mandagi.

Mudu persikraustome į mažesnį namą. Jaukus, neužgrūstas. Primena mūdvieju pirmuosius

namus.

- Neprimink to!,- sako ji. – ta vieta buvo siaubinga!

Dabar ji šypsosi daugiau ir leidžia savo dienas skaitydama knygas bei kepdama duoną. Aš pabučiuoju jos kaklą kol ji kepa sausainius ir ji žaismingi pastumia mane į šoną. Ji mano, kad aš tik noriu šokolado, tačiau šioje virtuvėje nėra nieko saldžiau už jos meilę.

Ji pradeda megzti ir aš juokauju, kad ji jau sensta. Ji apsimeta, kad tam nepritaria, but mudu abu žinome, kad aš teisus. Apie tai primena mano keliai, kaskart kai pasilenkiu išrauti piktžoles augnčias sode.

Ji suserga.

Ji pasveiksta.

Aš susergu.

Aš pasveikstu.

Dabar ji nešioja akinius, mažais, ovaliais rėmeliais kurie puikuojasi ant jos nosies galiuko. Kaimynu vaikai mus vadinas „senelė ir senelis“. Pasak mudviejų sūnaus, kaimynystėje mes turime reputaciją. Žinoma, aš nesutinku. Vienintėlė priežastis kodėl ji kepa sausainius mokyklinukams, tai tam, kad jie nevažinėtu per gėles su savo milžiniškais dviračiais. Na ir kas, kad aš jiems padedu pakeisti prakiurusias padangas? Na ir kas, kad ji jiems pagamina šviežaus citrinų gėrimo? Na ir kas jei mes prasitariame:

- Tiesiog pakviesk jį į pasimatyma. Vakar jis pasakė, kad tu jam irgi patinki.

Nereiškia, kad tie padaužos mums patinka.

Jauni vaikinai linksmai su ja flirtuoja. Jie sako, kad ji gražiausias dalykas kokį jie kadanors yra mate. Žinoma, aš suurzgiu ant jų, bet tik todėl, kad jie teisūs.

Dabar mūsų veidai išvingiuoti raukšlių ir mano klausa suprastėjus. Dabar ji susilenkusi, vaikšto šiek tiek susikūprinusi, tačiau kas kart kai nusišypso - mes ir vėl tampame jauni. Tie patys brangakmeniai žyra jos akyse ir aš iš naujo įsimyliu. Mudu nebeišeiname į lauką pas vaikus. Jie ateina pas mus. Jaunas vaikinas padeda jai kepti sausainius kai dreba rankos, jauna mergina padeda man išrauti piktžoles kai man skauda kelius. Kiekvieną dieną per žinias sako, kad dabartinė karta aptingusi ir kaskart tai išgirdes aš papurtau galvą. Tie vaikai tieisog auga taip, kaip auga viskas. Netvarkingai.

Vieną rytą aš prabundu girdėdamas nuostabų paukščių čiulbėjimą. Vieną rytą aš prabundu ir užuodžiu šviežiai nupjauta žolę. Vieną rytą aš prabundu ir matau už horizonto besislepiančią saulę, jos švelnūs spinduliai pro langą glosto mūsų veidus.

Vieną ryta aš prabundu.

Ji neprabunda.

Auksu padengtas skruostikaulis apšviestas tekančios saulės, gražus savo paprastumu. Paliečiu jį kartą, jos oda šalta prisilietimui. Priminimas apie tai kiek daug laiko mudu turėjome. Apie tai kaip mums pasisekė.

Užmerkiu akis.

Ir leidžiu sau paskęsti naktyje.

Vertė Agnė Konciūtė