Klaudija Audickaitė „Nuskriaustas vandenynas“

Jam užtenka tik vėjo

Tik tylos, kuri tyli

Lietaus, kuris verkia

Ir saulės – ji nuostabi

Lyg kabantį augalą

Nuo debesų nuskynė

Palaistė ir mylėjo

Jis nuostabiai teka ir tyli

Buvo mylėtas ir glostomas,

Bet paskui jau tapo pamirštas

Kas buvo taip jį nuskriaudęs?

Ar vėjas ar ryto migla? 

Kodėl jis jau pasruvo lyg aguonų laukas? 

Lyg raudona spalva teka saulė lėtai...

Nudažytas liūdnai dangus panoro, 

Kad tai netruktų amžinai.

Pasvalio Petro Vileišio gimnazija, 2b klasė