Vaida Bubrevičiūtė „Žinojimas“

Einu tais pačiais takais, kuriais ėjai tu. Važiuoju tais pačiais keliais, kuriais važiavai. Bandau įžvelgt tai, ką matė ir mato tavo akys. Bandau pajaust, ką jautė ir vis dar galbūt jaučia tavo širdis.

Norėčiau, jog suprastum, ką reiškia eiti ir matyti praeitį. Matyti ir išgyventi viską iš naujo. Tą pačią vietą matyti, kaip ji atrodo nuo žiemos iki vasaros, nuo rudens iki pavasario. Per tą pačią sekundės dalį išgyventi viską, kas susideda į kelis šimtus dienų su keliomis dešimtimis.

Man atrodo, kad tu jauti ir geriau tai žinai už mane, tik, kaip visada, parodai tai ne žodžiais.

Kažin, ar bandei susimąstyti, kiek prisiminimų gali tilpti į vieną kilometrą kelio, kurį taip gerai žinai? Išduosiu paslaptį: aš irgi ne, nes to nežinojau, apie tai negalvojau, kol nepajaučiau. Kol visos sielos nepersmelkė jausmas.

Keista matyti tai, ką tu matai kasdien, to nesuvokdamas. Keista čia būti, kai tavęs nėra. Tai be tavęs man ne vieta. Tas jausmas, kurį jaučiu atsisukusi ir neradusi tavęs, ne tai, ką noriu jaust. Bet... Dabar ir tik dabar stoviu ir matau tai, ką tu matei prieš man čia užklystant.

Tikiu, kad žinai tuos prisilietimus, žvilgsnius persmelktus... Tu žinai. Bet tavo širdis? Ką ji tau kužda prieš užmerkiant akis ir pasineriant ten, kur taip tyra – į miegą? Ką ji tau kužda prieš tą akimirką, kai išaušus rytui pirmą kartą atsimerki? Ką ji jaučia? To nežinau ir negaliu žinoti, dėl to man taip svarbu jausti, taip svarbu girdėti.

Ar tik ne širdžiai paliepus galima žengt lyg nebūtų tako, važiuot ilgiausius atstumus tarsi skrendant, matyti tai, ką taip nori matyti?

Pasvalio Petro Vileišio gimnazija, 3c klasė