Klaudija Audickaitė „Pamestas šešėlis“

Tyloje aš ir pati nutilau 

Ir pro uždarą langą vis žiūrėjau

Buvo ruduo ir taip smarkiai lijo

Buvo didelė vėtra ir man ašaros krito

Tačiau tada aš supratau,

Kad gėlės nors ir lyjant lietui žydi,

Kad, kai jis lyja būna jos laimingos

Ir visą dieną tyliai, mielai šypsos.

Aš stoviu lauke – lyja lietus

Ir tamsoje šaukiu aš tavo vardą 

Žinau, kad neišgirsi tu manęs,

Bet mano akyse stovi ašara...

O širdyje man taip sunku

Po žibintais savo šešėlį regiu

Gal šešėlis už manęs tai tu?

Aš drebėdama nuo šalčio nerimstu

Grįžau į vidų, bet tavęs ir neradau

Aš permirkau visa lyg koks peršlapęs skėtis

Visa drebėdama aš vis tik nuliūdau

Ir vėl prie lango tyloje sėdėjau...

Pasvalio Petro Vileišio gimnazija, 2b klasė